PARYŽIUS TIKROVĖJE IR KINO FILMUOSE Šiomis dienomis jau aštuntą sausį į didžiųjų Lietuvos miestų kino teatrus atsikraustys ir nuo šalčio sužvarbusias sielas kvies vidun sušilti prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Šiųmečiai „Žiemos ekranai“ kalbės apie meilę, ne tik prancūzišką. Ar Paryžius iš tikrųjų yra toks užburiančiai žavingas, koks jis gyvena mūsų vaizduotėje, kino filmų įkvėptas ir sukurtas?

Pamenu, prieš savo pirmąją kelionę į Paryžių aš regėjau vaizduotėje rudens lapus, Senos pakrantę padabinusius, senukų porelę, parke ant suoliuko žandais sugludusią, moterį su juoda skrybėlaite, sėdinčią prie stalelio lauko kavinėje, elegantiškai koją ant kojos sudėjusią, tartum sustingusiais porcelianiniais pirštais laikančią miniatiūrinio balto kavos puodelio aselę ir žvelgiančią kažkur, tartum į tolį, femme fatale žvilgsniu. Rodėsi man, kad panosėje užuodžiu šiltą, ką tik iškeptų baguettes kvapą, ankstyvą rytą iš kepyklėlės su baltomis langinėmis besiveržiantį, bei prabangų, geidulingą french perfume, atskriejantį su dvelktelėjusiu vėju ir užburiantį taip, kad jo kvietimui negali atsispirti. Rodėsi, kad burnoje jaučiu tirpstantį dieviškai saldų sviestinį croissant ir protą aptemdantį, į neaprėpiamus vynuogynų laukus nukeliantį sodrų, saldžiai rūgštų, raudoną prancūzišką Bordeaux. Girdėjau smagią melodiją, gatvės muzikanto pirštų, šokančių akordeono klavišais, skleidžiamą,“Excuse moi, mademoiselle” – netyčia alkūne daržovių, vaisių ir sūrių turgaus minioje užkabinus, ir...“Je t‘aime” – prie Eifelio bokšto tyliai šnabždamą vakarėjant.

Pamenu ir tai, kaip grįžusi iš kelionės visiems tauškėjau: „Meskite į mane akmenį, bet nuo Paryžiaus žavesio aš neapkvaitau. Neradau ten nieko tokio ypatingo, kas būtų sužavėję ir trauktų dar ir dar grįžti. Nei skambių melodijų, nuo kurių širdis apsaltų. Nei žavingų vyrų, kuriems po kojomis krisčiau. Nei apdainuotos prancūzaičių elegancijos, kuri išsiskirtų ir ilgam įstrigtų atmintin. Nei tos ten, neva, ore sklandančios meilės auros stebuklingos!“.

Ir visgi, keistas dalykas nutiko po kelionės praėjus šiek tiek laiko: nežinia kaip, bet tas pats užburiančiai žavingas juodai baltas Paryžiaus paveikslas mano vaizduotėje atgimė iš naujo ir pasiliko gyvas joje iki šiol. Tai paveikslas Paryžiaus dieną, Paryžiaus naktį, Paryžiaus lietuje ir saulei šviečiant, Paryžiaus, skęstančio magijoje ir meilėje, Paryžiaus, koks jis yra šiandien, ir XIX a. Paryžiaus. Tai paveikslas miesto, kuriame slypi kažkas neapsakomai ypatingo. Toks Paryžius beveik idealiai „nutapytas“ W. Alleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“. Tai viena gražiausių kino pasaulio mums siūlomų virtualių ekskursijų po šį miestą, jau šimtmečiais "meilės miestu" vadinamą – po jo jaukias gatveles, Senos krantinę, laiptus, Panteoną, Operą, Monmartrą, kavinių gyvenimą...

Taip, „kavinės gyvenimas“ neabejotinai yra didžiulė socialinio Paryžiaus miesto vaizdo dalis. Vaikščiojant po Paryžių, atrodo, kad didžioji dalis jo gyventojų gyvenimo verda kavinėse. Paryžiečiams kavinė - tai vieta, kurioje skaitoma, rašoma ar dirbama kompiuteriu. Tai vieta, kur susitinkama paplepėti ar tiesiog pasėdėti, praeinančius žmones stebint. Akį patraukia būtent neįprastas stalų ir kėdžių išdėstymas lauko kavinėse: paprastai mes gi sėdime “veidas į veidą” – kad pašnekesiais prie taurės vyno ar puodelio kavos galėtume dalintis, žiūrėdami vienas kitam į akis, o paryžiečiai lauko kavinėse sėdi vienas kito greta – kad kiekvienas galėtų mėgautis vienodai puikiu gatvės gyvenimo stebėjimu (angl. people-watching). Paryžiuje tu gali prisėsti kavinėje tik trumpam – espresso puodeliui, o taip pat gali likti joje ir visai dienai, lėtai mėgaudamasis ta pačia vienintele taure vyno.

Viena iš žymesnių Paryžiaus kavinių – Café de Flore, esanti Saint-Germain-des-Prés rajone. Veikianti nuo 1887 m., ji buvo itin mylima Paryžiaus intelektualų – rašytojų, menininkų, režisierių, filosofų. Prancūzų rašytojas J. P. Sarte su savo bendraminčiais šioje kavinėje mirkdavo dienų dienas, nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro - jis net vadino šią kavinę savo namais.

Jeigu mėgstate karštą šokoladą, nepraleiskite progos apsilankyti nuo 1903 m. veikiančioje kavinėje Angelina. Kažkada interneto platybėse beieškodama tobulo karšto šokolado recepto, sužinojau, kad ne vienas žmogus būtent šioje kavinėje atrado geriausią kada nors jo ragautą karštą šokoladą. Tąkart aš tai pasižymėjau užrašų knygutėje, tikėdamasi kada nors gyvenime pati ten užsukti ir jo paragauti, ir pamiršau...Ir štai vieną dieną savo kelionės metu, smagiai betyrinėdama Paryžiaus gatveles, netikėtai pastebėjau beeinanti gatve, kuri vadinasi Rue de Rivoli. Prisiminusi, kad šita gatvė – Paryžiuje viena žymiausių, įdėmiai dairiausi į visas šalis, bandydama surasti, kas joje tokio ypatingo. Bet man iš dešinės tebuvo aklina siena, juosianti Jardin des Tuileries, o iš kairės – prabangių viešbučių kolonos (tiesa, didingos).  Ir staiga – Mama mia! – tarp tų kolonų akys pastebi Angelina!

Ir štai jau sėdžiu prie marmurinio stalelio prabangiame krėsle, ir regiu „skaniausią pasaulyje karštą šokoladą“ atvykstant ant padėklo besišypsančios padavėjos delne. Sodriai tamsiai rudas, tirštas, čia jis patiekiamas dailiame balto porceliano ąsotėlyje su rafinuotais miniatiūriniais palydovais greta – demitasse puodeliu, lėkštute, indeliu šviežiai suplaktos grietinėlės ir skaidraus stiklo ąsotėliu vandens. Įsipilu jo šlakelį į puodelį ir lėtai lyžteliu pakabinusi šaukšteliu. Kadangi karšto šokolado išsinešimui nesupakuosi,  susiruošę į Angelina jo paragauti, būtinai pasičiupkite ką nors drauge – nes širdis apsąla, kai ąsotėlis vis dar būna beveik pilnas. Beje, įspūdį paliks ir prabangus kavinės interjeras, ir čia pat parduodami it dekoratyviniai gurmaniški produktai – pradedant nuo skirtingų skonių ir spalvų macaroons iki įvairių čatnių ir džemų.

Dar prieš kelionę ant lapelio buvau susirašiusi punktelius su detaliomis nuorodomis, ką būtina pamatyti, bet išlipusi Paryžiuje jo neberadau ir apgailėjau, neva, “palikusi ant kėdės oro uoste”.  Kad ir kaip stengėmės, kavinės, kur buvo filmuojamas visų pamėgtas filmas “Amelija iš Monmartro”, atsitiktinai surasti nepavyko – nebuvo įstrigęs nei jos pačios, nei gatvės pavadinimas. Galiausiai, pavargusios nuo bevaisės paieškos, prisėdome su drauge pirmoje pasitaikiusioje kavinėje ir nuoskaudai nuplauti pasimėgavome maloniai atrastu Kir (tai populiarus lengvas, gaivinantis prancūziškas kokteilis, pagamintas iš tam tikros porcijos balto vyno ir crème de Cassis - juodųjų serbentų likerio; prabangesnis jo variantas yra Kir Royale, kuriame baltąjį vyną pakeičia šampanas). Lapelis su nuorodomis atsirado paskutinę kelionės dieną...Bet štai jau namie po kelionės peržiūrint fotoaparatu užfiksuotus kadrus, žiū – vaizdas, kurį nufotografavau, sėdėdama paskutinėje kavinėje – tiesiai prieš akis ant gatvės kampo kabo užrašas...Cafe des 2 Moulins. Tai ir yra ta kavinė, kurioje „dirbo“ Audrey Tautou, vaidindama Amélie.

Turbūt kur kas rečiau pasitaikantis Paryžiaus „vaizdelis“ – gatvėje ant miniatiūrinių lapelių ekspromtu poeziją kuriantis gatvės poetas. Ar matėte filmus “Before sunrise” ir “Before sunset“?  Jeigu matėte, be abejo, jį prisimenate. Iki šių filmų, aš, vargu, ar žinojau gatvės muzikantus apskritai egzistuojant, juo labiau – neturėjau minties kada nors pati tokį sutikti. Bet štai Paryžius mane ir su juo supažindino. Keista tų gatvės poetų poezija, bet argi ne žavu?

Tai visgi, ta svaiginanti Paryžiaus magija – tik iliuzija, kino filmų režisierių sukurta? Jei su tuo sutikčiau, kaip tuomet paaiškinčiau tai, kad kartą jį aplankiusi ir nusivylusi, šiandien jį vėl žavingą vaizduotėje regiu?

Aš sau leisiu tikėti, kad Paryžius užbūrė mane paslapčia.

Jei artimiausiu metu jūs ir neplanuojate kelionės į šį paslaptingai kerintį meilės miestą, užsukite į kino festivalį „Žiemos Ekranai“ pasišildyti. Galėsite užmerkę akis Paryžių "tapyti", filmų herojams tyliai viens kitam šnabždant „Je t‘aime”.