KUR PRADINGSTA MOTERIŠKUMAS? Sakiniai, kurie sugulė į šį straipsnį, tikrai ne apie stereotipus, koks turėtų, yra ar bus moteriškumas. Jei rašyčiau apie tai, mes užstrigtume socialiniame kontekste ir neaugtume už jo ribų. Tai - pastebėjimai iš praktikos, bendrystės su moterimis, kai norėjau jas apkabinti ir nepaleisti, matydama, kaip pametamas jų vidinis atskaitos taškas, vidinės vertybės ir mėginama būti viskuo, tik ne savimi ir tai apie minčių kryptį, vedančią link darnos, tapatumo, balanso.

 Tikriausiai visos esame susidūrusios su jausmu, kad tai, kas vyksta yra nenatūralu savajai prigimčiai, tarsi dalykai, kuriuos darau, norėtųsi, kad greičiau praeitų ir viliamąsi, kad "viską susitvarkius" bus galima gyventi ir dėl savęs. Bėga metai, tačiau toks savo laimės atidėliojimas tęsiasi, pradedama abejoti savimi, gyvenimo grožiu, viltį išstumia skepticizmas, nelieka laiko pozityviems dalykams, veikia tik dirbtinis pozityvumas, vėliau apima nerimas, apatija ir galiausiai vidinė "moteris" vis toliau nustumiama į eilės galą, o vidiniai poreikiai nugrimzta kažkur giliai...Tiesa, per gimimo dieną dar prisimenama, kaip vaikystėje svajota apie šokį, dailę, meną, meilę, aistrą, ypatingas sritis, kažkur giliai jaučiami nerealizuoti projektai, bet realybės krumpliaračiai suka tokį ritmą, kad visomis kitomis metų dienomis nėra kada galvoti apie save, reikia eiti. Taip moteris, kuri yra stebuklinga būtybė,su neeilinėmis duotybėmis, unikalaus talento žavėti, be reikšmingų sustojimų, nesidairydama į galimybes, pralekia pilką gyvenimo juostą. Moteris, turinti meilės ir kūrybos galią, praranda tikėjimą savo autentiškumu ir nublanksta juodraštyje, nes dailyraščiui reikia laiko, dėmesio detalėms.

Savojo moteriškumo pametimas gali vykti įvairiais būdais. Agresyvuoju, kai per gyvenimą braunamąsi alkūnėmis, deginama akimis, pjaustoma žodžiais, maigoma manipuliacijomis, statomos egoistinės industrijos, skaičiuojamas tik materialus pelnas, veikiama, paprastai tik darbo, karjeros plotmėje. Pamesti save galima ir kitu kraštutiniu "aukos" elgesiu, ignoruojant arba bijant vidinių troškimų, prisidengiant aplinkybėmis, susikuriant nuolat dirbančios moters vaidmenį, kas dieną atliekant daug perteklinių, mažareikšmių darbų, kurių ji, moteris, visai nenori atlikti, bet taip bėga nuo prasmingų ir svarbių klausimų. Toks scenarijus gali tęstis metų metus, kol vieną dieną veidrodyje sušmėžuoja žmogysta, nei iš tolo nepanaši į tą moterį, apie kurią svajota vaikystėje.

Jei skaitant eilutes, atpažįsti save, tikriausiai kyla klausimas, ką daryti? Visose gyvenimo kontekstuose, galutinis mano darbo tikslas yra išlaisvinti, o ne suvaržyti, todėl kviečiu skaityti toliau.Tinka viskas, ką rasi žemiau.

Kodėl pametame save? Moteris yra spalvos, įvairovė, lankstumas, kūryba, todėl jau dabar paklausk savęs, kur visa tai  tavo gyvenime? Kas vakarą, tarsi kino juostą, prasuk savo žingsnius nuo ryto iki vakaro, laisvalaikiu ir per šventes. Pagalvok, kur galėtų būti įdomesnės variacijos, kur norėtum pakeisti emocinį foną? Leisk fantazijai reikštis prieš miegą ir tai tęsis sapnuose. Praktikuok vakarinį norą susikurti autentišką gyvenimą.

Esame socialinės būtybės, žmonės tarp žmonių, kiekvienas atsineša savo energiją, tikslus, todėl, neturint savojo vertybinio stuburo, nesigilinant į savo identitetą, asmeninį potencialą, lengvai virstama kitų, žinančių savo vertybinį stuburą, įrankiu jų tikslams pasiekti. Neieškant savęs, neinvestuojant laiko, jėgų į savo asmeninę lyderystę, gyvybinės energijos mažėja, entuziazmas, motyvacija slopsta, prasideda automatinis veikimas. Moteris tampa tarsi be gyvybės, iniciatyvos, tarsi pajėgi nueiti tik mažus atstumus, ji pradeda bijoti ambicingų siekių, nebetiki savo jėgomis. Kartais, įtikėjusi kitais, ji tampa trofėjumi, tarsi sudžiovintas drugelis, kažkam didesniam labai gražus padarėlis, po stikliniu gaubtu, jos margais kūno raštais gali pasimėgauti daug žmonių, ji puikiai tinka kolekcijai tarp kitų žavingų drugelių, tačiau toks populiarumas tik pasikartojanti forma. Pažvelk į veidrodį ir paklausk savęs, kaip kuri ir kaip įgalini savo grožį?

Dažnai susiduriu su kraštutinumais. Arba emocijos, arba protas. Nei emocionalumas, nei racionalus mąstymas neprieštarauja vienas kitam, tai - dovana, tačiau nemokant dirbti su savo jausmais, mintimis, nesigilinant į emocijų išskaitymą, sklaidą, momentaliai geroji energija virsta griaunančiąja energija, savo spontaniškumu vietoje kuriamosios, gydančios galios, ne retai pereinama į kovingąją būseną, pradedama konkuruoti, manipuliuoti, lengvai save įtikinant mintyse esančiu kovos lauku ir priėmus viską asmeniškai, nedirbant su emocijomis ir protu, perdegama. Todėl, visų pirma, pažvelgiu į moteris, kurios apsivelka karės būseną, pamiršusios savo asmenines vertybes, netikinčios meilės galia, ir paprašau jų paklausti savęs, ar jos nori būti tik teisios, ar/ir laimingos? Ko iš tiesų dabar, šiuo metu jos nori? Įvertinimo, pastebėjimo? Juk tai nėra kovos poreikis, tai yra laimės, meilės poreikis. Kas trukdo būtent to ir siekti visai kitais būdais ir kita kalba? Tuomet pasiteirauju, jeigu šios gražios ir išmintingos moterys galėtų sukurti muziką iš savo emocijų ir jausmų, kaip ji skambėtų? Ar tai būtų sirenos, būgnai, ore švilpiančių šovinių garsas, o gal jūros ošimas, brėkštančio ryto garsai, švelnūs gongai, gitara, paukščių čiulbėjimas, katino murkimas, įsimylėjusio vyro kvėpavimas...? Kokia tavo jausmų muzika? Koks tavo jausmų fonas? Ką norėtum pakeisti?

Kartais moterys pajaučia galią kurti, tačiau iš karto atiduoda įkvėpimą rutinai. Pajutusios energijos antplūdį, atsiradus jėgoms, puola veikti iš šeimininkės stichijos.Tvarkytis, aiškintis atidėtus konfliktus, nemalonius santykius. O iš tiesų, visa tai, kam nereikia įkvėpimo, verta palikti kitam kartui ir visų pirma, padaryti tai, kam trūko inspiracijos, džiaugsmo, tikėjimo savimi, šviesių minčių, įsijautimo. Tai tarsi situacija, kuomet į svečius ateina grožio, seksualumo, magijos, utopijos, pakylėtų būsenų deivė, siūlydama specialų pokalbį, o tu prašai jos palaukti prie vartų ir,  įšokusi į guminius batus, bėgi sodinti bulves, kad būtų ką valgyti niūrų rudenį.

O ką daryti jei yra tokių situacijų, kurios ilgai neduoda ramybės ir kurti negali? Tuomet aš patariu užsimerkti ir įsivaizduoti savo širdį kaip neįkainojamą patirtį, vertę, tarsi mūsų motiną, karalienę, lobyną. Kaip ji atrodo, ką tau nori pasakyti? Galbūt ją reikia patalpinti į sostą, ar auksinę skrynią? Žinios be intuicijos yra bevertės. Per gyvenimo laikotarpį baigiau keletą mokslų, sukaupiau gausų žinių bagažą, tačiau, svyruodama ir nežinodama, koks būtų teisingiausias pasirinkimas, išmokau kreiptis patarimo į savo širdį. Tiesiog, užmerkus akis, pridėjus delną prie krūtinės, giliai kvėpuojant, pabūnant tyloje kelias minutes su savo pačios svarbiausiu gyvybės centru, klausiant, ar ji pritaria, veda, ar stabdo nuo tam tikro pasirinkimo. Galimai, mūsų širdims mes rūpime labiau, nei bet kuriam pasaulio sutvėrimui. Kas, apskritai, žino geriau už tave, ko tau reikia, jei ne tavo pačios kūnas, protas, siela? Pagalvok apie šį junginį ir pamedituok, paglostyk savo šlaunis ir gimdą. Jos išnešiojo gyvybę, o tu leidi tai sau pamiršti.

Norai, jie labai dažnai yra suformuoti iš išorės, ne iš vidaus. Pinigai, karjera, statusas, populiarumas dažnai yra dėl to, kad tai tarsi garantuos sėkmę, o laimė, ramybė, meilė, grožis, taika tikimąsi, kad ateis savaime, kai bus pasiekti pirmieji. Visgi, linkiu kuo dažniau juos apjungti ir šokti nematomą moteriškumo šokį, kurio judesius sudarytų tavo asmeninės vertybės ir tikslai.

Teksto autorė Dominika Novickienė

Koučingas, mentorystė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

www.motersgrozis.lt - gražioms, protingoms, unikalioms