Šiuolaikinis jaunimas, kaip ir didžioji dalis kitų visuomenės grupių, nebegeneruoja naujų, originalių idėjų, nesistengia kurti patys, o siekia pataikauti savo darbdaviams, prisitaikyti prie iškilusių problemų ar net keisti savo specialybę dėl vienos ar kitos nesėkmės. Vienintelis Lietuvos valstybės turimas turtas, apie kurį dar visai neseniai buvo tiek daug kalbama – mūsų protai, jaunimo idėjos, jų įgyvendinimas. Deja, šis mūsų nuostabusis protas ligi šiol sugebėjo pasireikšti tik lazerių ir informacinių technologijų rinkose, kiti, nesugebėję čia įgyvendinti savo „amerikeitiškos svajonės“, pasirinko lengviausią kelią – išvažiavo į užsienį, kur vietoje savo svajonių darbo plauna indus stengdamiesi susimokėti už mokslą. Krizės metu JAV buvo didžiulis asmeninių įmonių ir savo verslo kūrimas, kai Lietuvoje atvirkščiai – visi tik verkšleno, kaip blogai, kad nėra darbo. Nors čia kalbu ne apie visus, reiktų nepamiršti, kad kalbu apie didesniąją dalį žmonių.  Tokio dalyko kaip pašaukimas, kurį Almantas Stankūnas įvardija kaip fenomeną (dėl kažkokių klaidų dingo straipsnis bernardinai.lt), kai žmogui svarbiausias tampa procesas, o ne gaunamas teigiamas ar neigiamas atlygis, Lietuvoje iš viso nėra. Abiturientas geriau stos į „prestižinę“ ir populiarią specialybę, kurios darbo rinka buvo užpildyta dar prieš trejus metus nei pasirinks savo kelią – galų gale sukurs kažką naudinga, unikalaus, įdomaus ir teikiančio pasitenkinimą. Tikras lyderis neturi būti prisitaikėlis. Šių laikų žmonės, ypač jaunimas, neieško savo pašaukimo ir nekuria originalių idėjų, nėra pakankamai atsiriboję nuo netinkamos moralinės ir politinės koncepsijos.

Čia kaltas ne vien mūsų „kūrybingasis“ jaunimas – atėjusi ir staiga išplitusi pop kultūra, susiformavęs kvailas post-sovietinis identitetas turi nemažai įtakos. Kalbant apie populiariąją kultūrą iškart kyla klausimas, ar ji ko išmoko ir, ar skatina išsiskirti iš minios, o ne pasislėpti savo nuomonės neturinčioje visuomenėje. Tikriausiai sunku sugalvoti atsakymą drybsant lovoje, žiūrint apgailėtinos kokybės televizijos laidas ar skaitant populistinius straipsnius laikraščiuose, kurie tave nuolat bando įtikinti jų teikiama tiesa, o ne skatina mąstyti pačiam. Šiuolaikinė visuomenė vergauja populistinei kultūrai ir tokiai pačiai žiniasklaidai kaip ir Tėvas Gorijo savo dukterims: žino, kad daro blogai, bet nesistengia nieko pakeisti – prisitaikius prie situacijos problema atrodo išspręsta. Tai geriausiai iliustruoja nuolatiniai skandalai, politinės intrigos – iš kaži kur ištraukiamos kompromituojančios nuotraukos ir apskritai visa dabartinė Lietuvos situacija. Nors iš kitos pusės ta situacija visada buvo tokia pati – ar kas nors sovietiniame rėžime drįso išsišokti, atsiskirti nuo avių bandos bei kažką pareikšti kitaip. Tas pats ir dabar – žmonės tikriausiai priprato prie nuolatinio konformizmo, todėl nesistengia ko nors keisti – visada geriau vadovautis tuo, ką jau esi bandęs, o prisitaikymas šiuo atveju pats geriausias sprendimas. Susiformavęs post-sovietinis identitetas ir labai gretai išpopuliarėjusi pop kultūra visuomenę skatina dar labiau vengti individualios nuomonės, skatina „keliauti su visais į šviesų rytojų“, nes jie visi juk žino, ką daro.

Jeigu mūsų visuomenė nebūtų apimta begalinio konformizmo, ji netrukdytų veikti laisviems ir kūrybingiems žmonėms. Atrodo, kad Lietuva daro viską atvirkščiai. Ar menininkų ir kūrėjų ignoravimas nėra konformizmo pavyzdžiai – juk būtent menininkai dažniausiai savo „keistais“ protais bando kažką pakeisti. Kaip kitaip suprasti iš kūrybinių autorių atimamus taip sunkiai uždirbamus menkučius honorarus? Klausykite, sako, jie: krizė – visi spaudžiasi – spauskitės ir jūs, bet ar tikrai verta žlugdyti tuos vienintelius, kurie iš tiesų dar laiko šios valstybės pamatus bei ją vysto toliau. Žymus psichologas Abraham Maslow yra pasakęs, kad žmogus turi kurti ir daryti tai, kas paskirta jo prigimčiai, bet ar tai įmanoma, kai aukščiausiu lygiu stengiamasi tam užkirsti kelią. Nekonformistiška visuomenė padeda jos autoritetams ir laisvės siekėjams, to mūsų dabartinė visuomenė ne tik kad nesugeba, bet ir užkerta tam kelią.

Šiuolaikinė mūsų valstybės visuomenė naiviai vadinama žinių ir kūrybine iš tikrųjų yra kupina begalinio konformizmo, kurioje jaunimas nesistengia kurti naujų idėjų, pati visuomenė apimta pop kultūros ir sovietmečio paveldo. O tiems, kurie ją dar bando gelbėti, trukdo.

Tekstas: Ričardas Šmaižys, www.smaizys.lt

Nuotrauka: www.pixmac.com