VAIKŲ IR TĖVŲ MEILĖS TEMA PROFESIONALO AKIMIS “Tėvai duoda, o vaikai ima” – taip skamba pirmas tėvų ir vaikų meilės dėsnis, kurį pateikia Kazimieras Daugėla, konsultantas, psichoterapeutas, sėkmingo gyvenimo mokytojas. Remdamasis garsaus vokiečių psichoterapeuto  Berto Helingerio sukurtu  mokslu – sistemine-fenomenologine psichologija bei jos metodu – šeimos konsteliacija, Daugėla stebina klientus neįtikėtinais problemų sprendimų būdais.

Šis psichoterapijos  metodas, “prisiliečiantis” prie žmonių vidinių pasaulių, sukelia neįtikėtinus išgyvenimus, atveria paslėptus šeimos narių ryšius ir santykius.

Seminarai, kuriuos veda psichoterapeutas, susideda iš teorinės ir praktinės dalies. Jau pirmoje dalyje į gyvenimo džiaugsmą pažvelgiama nestandartiniu žvilgsniu: pasak daugelio šių dienų mokymų – esminiai dalykai, padedantys žmogui susikurti kokybišką gyvenimą yra saviugda, vertybės, tikslai, savidisciplina, teigiamos emocijos, o šiame mokyme – meilė ir dėkingumas tėvams.

Iš aplinkinių, mokytojų, auklėtojų, draugų, bendraminčių mes galime gauti įvairiausių gerovių, tačiau iš tėčio ir mamos gauname vieną pagrindinį dalyką – gyvybę – bilietą į gyvenimą. Gaudami gyvenimą, mes gauname viską, kas su juo susiję – galimybes, bet kartu ir ribas. Visgi, būtent per jas mes galime augti, vystytis, tobulėti. Todėl į tėvus turi būti formuojamas požiūris, kaip į ypatingą būtybę. Be jų, kad ir susikūrus gyvenime viską, ko troškome, kažko trūks.

Stebėtina, kaip tokie, iš pažiūros paprasti, žodžiai “ Ačiū, mama, kad mane pagimdei”,  žmogaus vidiniame pasaulyje sukelia perversmą. Kartais šių žodžių pakanka, kad užsipildytų iki tol buvusi tuštuma širdyje.

Dar įdomiau yra tai, kad tie, kurie negali turėti savo vaikų, turėtų padėti svetimiems, galbūt gyvenimo nuskriaustiems, vaikams.

Laimingieji, kurie geba priimti tai, ką jiems dovanoja tėvai bei padėkoti jiems iš širdies,  sugeba naudotis gyvenimo galimybėmis ir dovanomis.

Dėkingumas ir susitaikymas su tokiu likimu, koks yra duotas, padeda atrasti žemę po kojomis.  Kai žmogus suvokia, kad viską, ką jis turi –  turi iš tėvų, tuomet jis mato pačią giliausią gyvenimo esmę, kurios dėka jis gali tapti laisvesniu, sėkmingesniu, daugiau mylinčiu bei mylimu.

Apie minėtus šeimos dėsnius kalbama įtikinamai ir argumentuotai – klausytojai sunkiai tvardo ašaras, veiduose atsispindi  apmąstymai. Tokį turiningai leidžiamą laiką papildo ir antra seminaro dalis – praktinė pusė, kurios metu nei vienas lankytojas nepalieka auditorijos. Tai šeimos konsteliacija.

            Remiantis B. Helingeriu, kalbama ir praktiškai  rodoma tai, kad kiekvienas iš mūsų esame šeimos, giminės sistemos dalis ir užimame tam tikrą vietą joje – „atliekame“ vieną ar kitą vaidmenį bei esame veikiami visos šeimos sistemos informacijos ir dėsnių.

Sesijos vedantysis,  užduoda klientui kelis klausimus ir leidžia jam pačiam iš salės išsirinkti kelis žmones, kurie tampa tarsi jo šeimos narių atstovais (eiga vykdoma pagal šeimos konsteliacijos metodo reikalavimus). Tuomet galima praktiškai pamatyti, kaip per svetimus, visai su klientu nesusijusius žmones, yra atvaizduojamas realus kliento šeimos paveikslas,  parodomi  praeities įvykiai, šeimos narių išgyvenimai. Beveik visuomet pats klientas pastebi, kad tai išties jo gyvenimo, šeimos paveikslas, kuris iš tiesų parodo, kas yra reikšminga ir kas yra ar buvo paslėpta, pamiršta. Visa tai padeda pamatyti sunkumų, nesėkmių priežastis, o taip pat – galimybę visa tai ištaisyti ir atstatyti į reikiamas vietas.

Akivaizdžiai matyti, kad K. Daugėla – patyręs terapeutas: seminaro dalyviai verkia, gniaužia kumščius ar kitaip išgyvena vidines transformacijas. Visa tai, net patyrusiam įvairių praktikų lankytojui, kelia nuostabą ir susižavėjimą.

Tekstas: Dominika Novickienė

Nuotrauka: