VEIDRODŽIO PASLAPTYS   Turbūt niekam nekyla abejonių, kad veidrodis yra skirtas tam, jog atspindėtų realų vaizdą. Vis dėlto, pasirodo, nėra tokio veidrodžio, kuris šią savo funkciją atliktų iki galo – mokslininkų teigimu, visi veidrodžiai atvaizdą iškraipo.

Tikriausiai žinote, kad tikslaus savo atvaizdo veidrodyje mes patys negalime pamatyti - tas vaizdas, kurį matome mes, žvelgdami į save veidrodyje, ir kurį žiūrėdami į mus mato kiti, skiriasi. Taip yra dėl to, kad žvelgdami į veidrodį, mes nutaisome tokią išraišką, kuri mums patinka, bet kuri realybėje tėra viena iš daugelio. Be to, veidrodis, nors ir atspindi trimatį vaizdą, pats yra dvimatis, o ir vaizdas jame yra atvirkščias simetrijos atžvilgiu. Ir galiausiai, atspindyje gali pakisti šviesa, kontrastai ir kiti fiziniai parametrai.

Egzistuoja dar viena įdomi veidrodžio paslaptis. Pastebėta, kad žiūrint į veidrodį tam tikrą laiko tarpą, atvaizdas jame pradeda kisti ir išsikraipo. Pasak italų psichologo Giovanni‘o  Caputo, jei atsistoji prieš didelį veidrodį 40 centimetrų atstumu kambaryje, kuriame yra prislopinta, ne stipresnė nei skleidžia 25 W lemputė, šviesa, ir įsistebeiliji į savo atvaizdą jame, po kiek laiko pasireiškia vadinamoji „keisto veido iliuzija“. Sukūrus minėtas sąlygas, buvo atliktas eksperimentas, kuriame dalyvavo 50 žmonių. Tiriamųjų, dešimt minučių žiūrėjusių į veidrodį, buvo paklausta, ką jie matė. Rezultatai labai įdomūs - 66 proc. teigė matę, kaip jų veidas pradėjo deformuotis, 18 proc. ilgainiui ėmė atrodyti, kad žiūri ne į save, o į savo mamą ar tėvą, 28 proc. atrodė, kad į juos iš anapus veidrodžio žvelgia nepažįstamas žmogus, 28 proc. išvydo kokį nors archetipinį atvaizdą (senos moters, vaiko ar protėvio portretą), 18 proc. tiriamųjų pasirodė gyvūno atvaizdas ir net 48 proc. teigė veidrodyje išvydę fantastinę būtybę ar pabaisą. Kai kuriems tiriamiesiems vaizdas kito - pavyzdžiui, iš pradžių jie atpažino savo tėvų bruožus, po to atvaizdas pradėjo panašėti į fantastinę būtybę.

Kaip aiškina psichologas Caputo, visų pirma, tai yra keleto įprastų vizualinio suvokimo nukrypimo pasekmių. Nebūtina veidrodyje žiūrėti į savo atvaizdą - ilgai žiūrint, vienaip ar kitaip pradeda kisti bet kokio objekto suvokimas -  taip pat, kaip daugelį kartų tariamas žodis po kiek laiko pradeda skambėti keistai. Antras paaiškinimas remiasi tuo, kad mūsų smegenys veikia taip, jog mes nuolat nesąmoningai savo aplinkoje „ieškome“ veidų. Žiūrint į tą patį veidą, mes priprantame prie to paties reginio ir po kiek laiko pradedame ieškoti „kitų veidų“. Štai kodėl žiūrint į debesį mums nesunku įžvelgti jame kokios nors būtybės formą. Ir trečias paaiškinimas – būdamas prieblandoje ir koncentruodamas dėmesį į tam tikrą objektą, žmogus patiria tam tikrą transo - „ikisapninę“ būseną, kai vis dar suvokia realų objektą, tačiau jį jau pasiekia iš pasąmonės išnyrantys vaizdiniai.

Šią temą nagrinėjantys mokslininkai yra sukūrę vadinamąjį „tikrąjį“ veidrodį, siekdami suvaldyti įvairius galimus vizualinio atspindėjimo nukrypimus. Analogišką „tikrojo“ veidrodžio variantą galite pasidaryti ir patys: reikia du veidrodžius sujungti lygiai 90 laipsnių kampu ir, atsistojusiam prieš juos, žiūrėti tiesiai į sandūrą – taip turėtumėte pamatyti realistiškesnį savo atvaizdą. Tačiau prieš išbandydami tai savęs paklauskite, ar tikrai esate pasiryžęs išvysti savo tikrąjį atvaizdą?