Įsileiskime supratimą, kad nerimas, liūdesys ir kitos neigiamos emocijos yra gyvenimo dalis, tokia pat neatsiejama, kaip ir visos džiugios būsenos. Taigi, nuo jų, kaip nuo bet kurio kito jausmo, nėra ko bėgti – išgyventi jas reikia. Sakysite–„Mandra kalbėti, pasakyk, kaip išgyventi, kai tas nerimas ir liūdesys, įsiveržęs į vidų, švelniai ne glosto, o slenka per visą kūną lyg tyčia draskydamas nagais?“?
Visų pirma, nekaltink ir neburnok dėl to savęs – būk tikra, kad net ir pačios stipriausios asmenybės „rudenine depresija“ suserga. Tiesa, yra tokių žmonių, kurie kiekvienam sutiktam šypsosi arba juokiasi užvertę galvas ir pridengę burnas ranka – nes tas juokas pliūpsniu veržiasi pro kraštus, tapšnoja delnu per petį kitam, sakydami “Ėėė, viskas bus gerai!”, o patys paklausti - “Kaip gyveni?”, kaskart nedvejodami atsako - “Puikiai!”, ir nė menkiausios abejonės negirdėti jų balsuose, o tai patvirtindami dar ir šiltai nusišypso - negali netikėti, kad jie ne visada tokie – laimingi ir nepalaužiami. Patikėk, kiekvienas žino, kas yra nerimas ir liūdesys, tik kai kurie iš mūsų jiems atsiveriame tik pasilikę vieni. Kad ir kokia stipri manausi esanti, kad ir kokia tikra esu, jog viską savyje valdau, kartais ir aš save nustebinu visiškai palūždama – nelauktai sukunkuliuoja kažkas gelmėse ir kažkas nepažįstamas ar seniai pamirštas prasiveržia, šaižiai nudegindamas visa, ką paliečia toje ertmėje pakeliui – nuo pilvo iki pat gomurio – kol galiausiai pasigirsta gailus drebinantis verksmas. Aš irgi nenoriu jo ir bandau jį sustabdyti, stengdamasi nuryti atgal, bet vos tik pabandau, suprantu, kad kartą iškilęs, ten jis jau nebesugrįš, ir būnu priversta pasiduoti, ir pripažinti, kad mano stiprybė – netikra ir nugalėta, ir tik braukiu nuo veido varvančius deginančius ašarų lašus, ir kvėpuoju, kvėpuoju, leisdama tam, kas skauda, išeiti.
Taigi, galiausiai, kaip gelbėti save, kai rudenį pajunti, kad širdyje kažkas neduoda ramybės ir skauda? Štai trys naudingi ir efektyvūs patarimai, patvirtinti patirtimi.Tiesą sakant, šituos patarimus linkiu prisiminti bet kada, kai tik aplanko depresinė nuotaika – nesvarbu, sezoninė ar ne.
Pirma. Nebėk nuo liūdesio ir skausmo, o, visų pirma, išsikalbėk. Tik tuomet, kai tai, ką jaučiame, išreiškiame žodžiais, galime suprasti, kas su mumis vyksta. Tam, kad išsikalbėtum, visai nebūtina užkrauti savo emocijų kitiems – dažniausiai kitų patarimuose nuskendusi jų gyvenimo patirtis. Patikėk, visus tau reikalingus atsakymus žino tavo širdis – tik leisk jai prabilti. Taigi, nurimk ir pasikalbėk su savimi.
Vieną šaltą rudens vakarą pasisodink savo nerimą greta savęs, susirangiusi į kalną pagalvių ir šiltą antklodę fotelyje priešais židinį (arba langą, jei židinio neturi), ir paleidusi žvilgsnį į tolį – į šokančius raudonus liepsnos liežuvėlius židinyje arba ten, kur dangų teptuku raudonais tonais vakarėjanti saulė vilgo - pabandyk savo nerimą prakalbinti, jį pažinti ir prasmę jame surasti. Jei tik jauti iš vidaus kylant– šauk, verk ir kūkčiok, galvą į fotelio atlošą daužyk. Melskis - pasikalbėk su Dievu arba su tuo, kuriuo tu tiki. Melskis tyliai – juk tylėjimas yra dviejų asmenų artimumo kriterijus. O ar kas nors sakė, kad negali melstis šypsena? Arba tuščių delnų gestu? Man pačiai gražiausia malda suglaudus delnus vienas prie kito – taip, kaip vaikai meldžiasi, taip, kaip kiekvienas vaikystėje išmokome. Kad ir kaip kvailai tai skambėtų – dėkok Dievui - už viską - ir už tą liūdesį, ir skausmą.
“Kenčiantys žmonės Pasaulį daro įdomų,
Jeigu nebūtų netobulumo, mums jo trūktų,
O turi būti daug įvairovės,
Kad mes galėtume daug pamatyti ir išgirsti…” *
Po tokio vakaro tavo nerimas turėtų tapti tavo sielai draugu – nes juk tavo nerimas – ne kas kita, o tu.
Antra. Įvairūs mąstytojai ir laimingo gyvenimo paslapties žinovai sako, kad mes patys pasirenkame savo būseną - “nori – liūdi, nori – laimę jauti”. Aš bandžiau ir įsitikinau – jei (ir tik jei) labai stengiesi – veikia. Ir veikia stebuklingai. Tad jei dar turi bent šiek tiek jėgų (o nors „šiek tiek“ jų visuomet turime, nes mūsų vidus – neišsenkantis šaltinis), pasistenk visas savo vidines ertmes ilgesnį laiką sąmoningai užlieti vien tik ramybe, geru nusiteikimu ir teigiama emocija – šypsokis širdimi – netrukus turėtum visai netyčia pastebėti, kad ir išorėje lūpos pradėjo šypsotis. Tiesa, tai nesuveikia per vieną dieną. Leisk veikti ir laikui.
“Laimė ir ramybė priklauso tik sau.
Laimė nėra tavo, nes tu nežinai, kad ją turi.
Ir ramybė nėra mano, nes aš žinau, kad ją turiu.
Jos abi tiesiog yra, ir krinta ant mūsų kaip saulės spinduliai,
Kurie glosto tau pečius ir šildo tave, kai tu galvoji
apie kažką kitą.
Man jie plieskia tiesiai į veidą, ir akina, ir aš galvoju tik apie saulę.” *
Trečia. Jei atrodo, kad blogiau nei šiandien būti nebegali, visada leisk sau nueiti į rytojų. Rytojus - visų galimybių pilnas, bet šiandien jis dar nežinia. Rytojus turi visas galimybes būti gražiausia tavo gyvenimo diena. Gal rytoj tu klegėsi ir krūtinėje plyštant džiaugsmą jausi?
Niekada nesiliauk tikėjusi, kad visos mūsų būsenos, visi emociniai patyrimai, tik į gera, ir kad viskas, kas šiuo metu mūsų gyvenime vyksta, anksčiau ar vėliau praeina. Pasaulis nesibaigia „čia ir dabar“. Kad ir kaip šiandien sunku, šiandien visada šalia tavęs dega viltis. Paiimk viltį į delnus ir ją apsikabinusi priglausk prie savo širdies. Išbūk taip iki rytojaus. Ir net neabejok - kuo tamsesnes naktis išgyvensi, tuo didesniu šviesos šaltiniu rytui auštant tapsi.
“Šalčiai ir speigų metas man tarsi gaivinantis oras,
Nes mano prigimtis visuomet sutampa su aplinka…
<…>
Aš priimu gyvenimo sunkumus kaip savo likimą,
Priimu juos kaip skaudų viduržiemio speigą -
Ramiai, nedejuodamas, kaip žmogus, kuris viską sutinka
nuolankiai ir paprastai,
Kuris sugeba džiaugtis ir pritaria…” *
* Ištraukos iš portugalų poeto Fernando Pessoa (1888–1935)Poezijos rinktinės.
Tekstas: Viktorija ŠimašiūtėNuotrauka: Flickr