Citatos  

"I told him, 'Son, what is it with you. Is it ignorance or apathy?' He said, 'Coach, I don't know and I don't care.' "--Frank Layden, Utah Jazz president, on a former player
   
   
   
   

GARSIOS LIETUVOS MOTERYS

Šiandien moterys yra lygiavertės partnerės šeimoje, versle, politikoje. Moterys kuria ne tik darbo vietas sau ir kitiems, užsiima filantropine veikla, aktyviai reiškiasi valstybinėje veikloje ir valdo valstybes. Istoriškai moterys visuomet turėjo didelę įtaką savo vyrams, sūnums, tačiau apie jas išlikę nedaug rašytinių šaltinių. 2007 m. Anelė Butkuvienė pristatė savo knygą „Garsios Lietuvos moterys“, kurioje surinkta neįkainojama medžiaga apie, pavadinkime - amžinas moteris.

Kunigaikštienė Birutė, gyvenusi 14 a., buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio antroji žmona ir žymiausio Lietuvos valdovo Vytauto motina. Mes puikiausiai žinome legendą, užfiksuotą 16 a. pradžioje Lietuvos metraščių Plačiąjame sąvade (Bychovco kronikoje):

Kęstutis, viešpataudamas Trakuose bei Žemaičiuose, išgirdo esant Palangoje mergelę, vardu Birutė, kuri pagonišku papročiu buvo pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę ir pati buvo žmonių garbinama kaip dievaitė. Nuvyko pats didysis kunigaikštis Kęstutis tenai, ir labai ji jam patiko, nes buvo labai graži mergaitė ir protinga. Ir prašė ją, kad būtų jo žmona. Ji nenorėjo sutikti ir atsisakė, kad pasižadėjusi savo dievams išsaugoti skaistybę iki mirties. Ir kunigaikštis Kęstutis paėmė ją prievarta iš tos vietos, su didžia pagarba palydėjo ją į savo sostinę Trakus ir, sukvietęs brolius, iškėlė su savaisiais broliais dideles vestuves ir paėmė tą mergelę Birutę sau už žmoną“.

Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, garsėjęs diplomatiniais gebėjimais, dukteris ištekindavo į svečias šalis, daugiausiai - į dabartinės Rusijos ir Ukrainos žemes: Aigustę Anastaziją – į Maskvą, Mariją  – į Tverę, Eutemiją Mariją – į Haličą, Danutę Elžbietą ir Aldoną Oną - į Lenkiją. Pastaroji buvo ištekinta už vieno iškiliausių Lenkijos valdovų – būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo. Anot 15 a. lenkų istoriko Jano Dlugošo, Aldonos kraitis buvo tūkstančiai paleistų lenkų belaisvių, kuriuos lietuviai ankstesnių žygių metu buvo pagrobę ir išsivarę į Lietuvą. J. Dlu­gošas apie Aldoną rašė: „moteris buvo garbinga, nuolanki savo vyrui karaliui, atlaidi ir labdaringa dievobaimingiems vargšams, tačiau prisirišusi prie to, kas teikia džiaugsmą, mėgstanti dainas ir šokius bei pasaulietiškas linksmybes. Tiesą sakant, šie menai bei papročiai jai dar iš mažumės buvo įdiegti tamsuolių tėvų namuose, bet ir priėmusi krikščioniškus papročius, anų neišsižadėjo: Kazimierui veikiau nekreipiant dėmesio į tai negu pritariant, ji jodinėjo arkliu ar važinėjosi karieta, o ją lydėdavo būgnų, arfų bei kitų muzikos garsų sutartinė“.

Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis savo dukteris taip pat ištekino už įvairių Lenkijos ir Rusios kunigaikščių. Iš šių moterų bene įdomiausia ir dramatiškiausia yra Kęstučio dukters Ringailės (Vytauto Didžiojo sesers) istorija. Anelė Butkuvienė knygoje „Garsios Lietuvos moterys“ rašo: „Antrojo Vytauto pabėgimo pas kryžiuočius metu Ringailė kartu su Vytauto šeimos nariais buvo Ordino įkaitė. Ringailę pas kryžiuočius Ritersverdyje pamatė čia atvykęs Polocko vyskupijos elektas Henrikas. Jis jau buvo priėmęs dvejus katalikų dvasininko šventimus. Polocko kapitula paskyrė jį vyskupu. Paskyrimą patvirtino popiežius Bonifacas IX. Tačiau Henrikas vyskupu netapo ir to priežastis buvo Ringailė. Henriko meilė užsiliepsnojo iš pirmo žvilgsnio. Praėjus dviem savaitėms nuo pirmos pažinties Henrikas ir apsikrikštijusi Ringailė Elžbieta susituokė. Vestuves Marienburge jiems iškėlė Vytautas ir didysis Ordino magistras Konradas fon Valenrodas. Dėl meilės moteriai buvo atsisakyta aukšto dvasininko posto. Reikia manyti, kad tais laikais tai buvo retas atsitikimas, ir Henrikas už tai sumokėjo gyvybe. Netrukus po vestuvių jis buvo nunuodytas“.

Ona Vytautienė (15 a.) buvo lygiavertė savo vyro Vytauto žmona. Jos vaidmuo buvo nepaprastai svarbus. Šaltiniuose užfiksuota, kad Onos Vytautienės parašas galioja dokumentuose. Kai ji lankėsi pas kryžiuočių ordino magistrą, buvo surengtos karališkos iškilmės. Ji buvo laikoma netgi burtininke, o ir ji pati savo galią jautė ir, kaip teigia istoriniai šaltiniai, sakė, kad Vytautas po jos mirties nieko nepasieks. Iš tikrųjų, visi jo laimėjimai buvo pasiekti tik žmonai gyvai esant. Onos dukros Sofijos Vytautaitės vaidmuo taip pat buvo milžiniškas: rusų žemėse gyvavo tradicija, kad mirus didžiajam Maskvos kunigaikščiui, sostą paveldi jo broliai. Sofija Vytautaitė buvo pirmoji, įtvirtinusi tvarką, kad sostą paveldi ne broliai, o sūnūs. Būdama 80 metų senutė, ji organizavo Maskvos gynybą nuo totorių.

Bona Sforza d’Aragona (15-16 a.) – Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė (nuo 1518 m.), Žygimanto Senojo žmona, Žygimanto Augusto motina. Bona buvo Renesanso kultūros globėja, ji taip pat laikoma šiuolaikinės Lenkijos ir Lietuvos virtuvės motina, iš Italijos į Lenkiją ir Lietuvą atvežusi bulves, pomidorus, agurkus, makaronus ir lakštinius. Su karalienės Bonos vardu siejamos atskiros kultūrinės iniciatyvos: ji rėmė Vytauto antkapį Vilniaus katedroje, pagal karalienės nurodymus Vilniuje rekonstruoti Žemutinės pilies rūmai, atstatyti valdovų rūmai Gardine. Iš Italijos Bonos paliepimu vežti paveikslai, kolekcionuotos brangenybės, antikvariniai daiktai (vazos), gobelenai, remti literatai.

Barbora Radvilaitė (16 a.) – LDK didikė, antroji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto antroji žmona, Lenkijos karalienė (nuo 1550 m.). Istorikai mano, kad Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės romanas prasidėjo kunigaikščiui 1543 m. apsilankius Geranainyse. Nuo 1544 m. Žygimantas Augustas gyveno Vilniuje, gavęs iš tėvo savarankiškai valdyti Lietuvą. Kol buvo gyva pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė, santykiai su Barbora buvo riboti. 1545 m. sausio 15 d., mirus Žygimanto Augusto žmonai Elžbietai, Žygimantas Augustas pradėjo dažniau lankytis pas kaimynystėje gyvenusią Barborą, tarp jų užsimezgė artimi santykiai. Tuo tikslu Augustas net buvo padaręs slaptą įėjimą iš pilies į Radvilų rūmus. Pasklidus apie tai kalboms Mikalojus Radvila Rudasis bei pusbrolis Mikalojus Radvila Juodasis pareikalavo Žygimantą Augustą liautis tai darius. Žygimantas Augustas su reikalavimu sutiko, tačiau pažado nesilaikė. Tada, pasak Lietuvos metraščio, 1547 m. rugsėjo mėnesį Radvilos sulaukė Žygimanto Augusto vizito pas seserį, pakvietė kunigą ir slaptai sutuokė karalių su Barbora Radvilaite. Valstybingumo prasme Barbora Radvilaitė nebuvo reikšminga, bet jos meilės istorija - be galo graži ir romantiška. Kai Seimas reikalavo Žygimanto Augusto atsisakyti santuokos su Barbora, jis pasakė, jog negali Barboros palikti, nes nori, kad žmonės galėtų nevaržomi mylėti. Tai buvo be galo žmogiška. Beje, kaip valdovas, jis buvo vadinamas „Karaliumi rytoj“ – visus darbus atidėdavo rytdienai, o jo aistros buvo trys – moterys, žirgai ir brangakmeniai.

Emilija Pliaterytė (19 a.) – grafaitė, kilusi iš garsios Pliaterių giminės, 1831 m. sukilimo dalyvė, Lenkų kariuomenės kapitonė, vadinama lietuviškąja Žana d'Ark, taip pat nacionaline didvyre laikoma ir Lenkijoje bei Baltarusijoje.

Gabrielė Eleonora Mol–Basanavičienė (19 a. pab.) buvo Čekijos vokietaitė, ir kai Jonas Basanavičius gyvendamas Bulgarijoje, susirgo vidurių šiltine, o gydytojai jam pranašavo mirtį, ji pati būdama nesveika nesitraukė nuo jo lovos 18 parų, ir jis pasveiko. Taip pat ir Kudirkos bičiulė ir mylimoji Valerija Kraševskienė, jam sunkiai sergant, nuo jo nesitraukė. Ji buvo ir pagrindinis pašto kurjeris: pasiimdavo savo nedidukę dukrą, eidavo per sieną ir perveždavo visą „Varpo“ korespondenciją į Prūsiją. Ji išsaugojo ir Kudirkos poezijos rinkinio „Laisvos valandos“ rankraščius, kitą medžiagą. Antaną Baranauską kurti lietuviškai pažadino ne kas kitas, kaip Karolina Praniauskaitė.

Magdalena Avietėnaitė buvo vienintelė moteris, prieš II pasaulinį karą užėmusi aukštą postą Lietuvos Respublikoje – 14 metų buvo užsienio reikalų ministerijos spaudos biuro viršininke. Visos žinios apie Lietuvą į užsienį ir iš užsienio praeidavo pro jos rankas. Lietuvos dalyvavimas Pasaulinėse parodose Niujorke, Paryžiuje taip pat buvo jos nuopelnas. Ji buvo ir Paryžiaus parodos „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame pasaulyje“ 1937 m. rengimo komiteto pirmininkė.

Moterų judėjimo pradininke laikoma Gabrielė Petkevičaitė–Bitė, bet pirmoji feministė - Ona Brazauskaitė–Mašiotienė. To meto kontekste pastaroji pateikė išsiskiriančius radikalumu reikalavimus dėl įvairių moterų teisių ir laisvių, dirbo įvairų moterų šviečiamąjį darbą, dalyvavo moterų taryboje. Kai ji su broliu po žemės reformos pasidalijo dvarą, tai jos nurodymu buvo pastatyta dviejų metrų aukščio siena, skirianti sesers ir brolio valdas. Taip ponia Mašiotienė parodė, nenorinti, kad būtų girdėti lenkų kalba, kai į svečius atvažiuos pats Prezidentas Smetona.

Tekstas: Ieva Ručinskienė, remiantis Anelės Butkuvienės knyga „Garsios Lietuvos moterys“ ir Vikipedia
Nuotrauka: www.flickr.com

Neturite teisių komentuoti

   
   
   
© SU university