KALĖDINĖ MOTERIS Niekada neturėjau pakankamai ramybės ir laiko. Galbūt dėl plataus interesų rato, gal dėl per didelio atsakomybės jausmo tam tikrais klausimais, o gal tiesiog dėl netobulo laiko planavimo. Jau buvau susitaikiusi, kad tokia yra mano dalia – atėjus šventėms lėkti paskui stresinį traukinį. Tačiau prieš porą metų netikėtai pamėginus atleisti vadeles, supratau, kad net ir lekiant galima gyventi, tokiu tempu, kaip knygoje „Skubėk lėtai“. Tereikia kartais šiek tiek kitaip pažvelgti į visa tai, kas slypi po paradine švenčių šurmulio puse ir pažadinti snaudžiančią sąmonę.

TEGYVUOJA SMULKMĖS. Iš tiesų, kalbant su moterimis, kurios rūpinasi dovanomis, pasigirsta nuogąstavimai, „kaip aš galiu dovanoti tik tiek, ką apie mane pagalvos“, arba „tokios smulkmės gi nedovanosiu, kaip atrodys, reikia dar kažką pridėti“ , „ką dovanoti žmogui, kuris visko turi?“ , „negaliu padovanoti tik tiek, juk tai vyro sesuo“, „Negaliu eiti tuščiomis rankomis“ ir pan. Jau nekalbu apie tokį reiškinį, kaip greitųjų kreditų ėmimą šventėms, kuris plinta, kaip normalus. Jau kelinti metai veju šalin tokias ir panašias mintis ir dovanoju tai, kas mano manymu gali pradžiuginti žmogų ir nesugriauti mano šventinės nuotaikos, nes savo nuomonę laikau svarbia. Negalvodama, kaip aš atrodysiu prieš kitus, primenu sau, kad po švenčių reikės gyventi man, o dovanoti galima nebūtinai materialias dovanas. Tai gali būti ir ilgi pokalbiai telefonu, paskaninti daug nuoširdaus humoro ir prisiminimų, intensyvus bendravimas su svečių vaikais, ar nemokama draugių vaikų priežiūra, kol šios rengiasi šventėms, knygos, nuotraukų rinkiniai, visos šeimos kulinariniai kepiniai, sauja monetų tiems, kuriems labai reikia išgyventi, šiltos kojinės, stalo žaidimai, kvapai namams, primenantys saulę, ar šiltus kraštus, užrašų knygutės, meditacijų ir mokymų įrašai, staigmenų rinkiniai, medus, vaistažolės, teatro, pirties kuponai, inkilai, vitaminai ir maišai išaugtų vaikų žaislų ir drabužių, kurių kažkam labai reikia...Dovana gali būti ir nuolankus patylėjimas bent kartą, kai nesutinki, susitaikymas su tuo, kuriam, kaip varnas, akis kirtai, atleidimas tam, kuris tave parklupdė. Smulkmės? Anaiptol. Tai – sveikata, laimė, dėmesys, priežiūra, aistra, lengvumas. Tai  - glėbys meilės strėlių, kurios atlapoja kelius į širdis. Tiesa, kelius be raudono kilimo, nematomus. Juk žinome, kad didžiausi turtai akimis neregimi ir slypi viduje, tuo tarpu išoriniai dalykai vaidina tik momentinę rolę. Žinoma, smagi toji sodrių spalvų, gurmaniškų skonių ir efektų karuselė, tačiau visa tai turėtų būti antraeiliai dalykai, be kurių tikrai galima gyventi, tuo tarpu be vidinės pilnatvės dar nei vienas netapo laimingas.

BENDRAVIMO SVARBA. Betarpiškas, emocionalus, apgalvotas, empatiškas bendravimas jau tampa deficitu. Nors internete gausu užfiksuotų laimingų akimirkų, tačiau susitikus gyvai, žmonės susikaustę, nelaimingi, susikrimtę, nes jiems trūksta tikro bendravimo. Moterys taip stengiasi atitikti šventinio laikotarpio diktuojamus reikalavimus, kad pamiršta ne tik dėl ko, bet ir apie ką šventės byloja. Taip ir prabėga švenčių laikas, padalintas į du etapus: aktyvų Kalėdinės karštinės uodegos gaudymą ir lėkimą atgal, taip ir nestabtelint ties savimi. Bendravimo kiekis kaip ir didelis, tačiau kokybė abejotina. Daug žmonių net nepamena švenčių pokalbių turinio, neapmąsto artimųjų būsenų, jausenų, nepasimeldžia grįžę už juos, nepasvajoja, nesuvokia tradicijų. Lieka tik nuotraukos, kuriose įamžintos dirbtinų šypsenų akimirkos ir blizgesys, slepiantis tuštumą ir pilką foną. O kodėl nestabtelt ir nepažvelgti į viską iš šalies ir, atsiribojus, susukti savo svajonių filmą? Aš asmeniškai turiu keistus sąrašus galvoje, į kuriuos rašausi pašnekovų mintis ir įžvalgas ir sutikus juos būtinai paklausiu, kokie dabar jų gyvenimo tikslai ir lūkesčiai. Man tai įdomu. Taip pat mėgstu kaupti sėkmingus išgyvenimus, kolekcionuoju vaikų asmeninius pasiekimus ir švenčių metu ypatingai stropiai rašau laišką Kalėdų Dvasiai.  Vertinu ilgesnį miegą po ilgų filmų peržiūrų šeimoje, išskirtinių pasimatymų su vyru. Nors dar nebuvo švenčių, per kurias „nekabėtų“ nebaigti darbai, grėsmingai nusiteikę egzaminai, ar keblios situacijos, laukiančios skubių sprendimų, tačiau žinau, kad jų visada buvo ir bus, o ši šventė tik kartą metuose. Žiemos švenčių metu leidžiu padaryti trumpą pauzę, skirti laiko pasilepinimams, daryti tai, kas mane stiprina ir vengti to, kas silpnina. Mėgstu stebėti žmones. Jų spontanišką apsipirkinėjimą, poreikius pranokstantį išlaidumą, maisto likučių išmėtymą, nesąmoningą paklusimą reklamoms ir ištverminguosius - tuos, kurie kryptingai siekia savo. Pastaruosius būtinai pagiriu. Keliu sau tokius klausimus: kokia yra žmogaus ir pinigų paskirtis, ko vertas pats gyvenimas, kodėl gyvename taip, o kaip norėtumėme, kodėl gimiau moterimi ir pan...Žeriu komplimentus. Žiemą moterys gauna ženkliai mažiau liaupsių, suprantama dėl to, kad kūnai ne taip apnuoginti, kaip šiltuoju metų laiku, o ir saulės beveik nėra, todėl ir šypsenų nematyti, niūri moteris praranda šarmą. Man svarbu, kad mane suptų švytinčios moterys, todėl išpurtau jų įtampas tiek, kiek pajėgiu.

TIKĖK STEBUKLAIS IR JIE ĮVYKS. Nežinau kitos šventės, kaip Šventos Kalėdos, kuri turėtų tiek magijos dar iki jai ateinant. Muzika, kvapai, viltys - man šis laikotarpis prasideda dar Lapkritį. Neesu iš tų moterų, kurioms reikalingas didelis draugų būrys ar intensyvus laisvalaikis, populiarumas. Savo energiją mieliau išnaudoju šeimai, darbui, mokslui, kūrybai ir pagalbai kitiems. Tačiau tikiu, kad yra gerų žmonių. Tyliame susikaupimo laikotarpyje vis gausiau staigmenų pasipila būtent per santykius su žmonėmis. Šie dalinasi meile ir atvirumu, pagalba, meile tokiais neįprastais kiekiais ir formomis, kad sunku suvokti, kad tai iš tiesų vyksta. Netikėtai nuo automobilio nuvalytas sniegas, ar šokoladas pašto dėžutėje, svajonių darbo pasiūlymas, nemokama vieta spektaklyje - visa tai vyksta tarsi Kalėdų stebuklo įrodymai, kaip gali tuo netikėti? Gal todėl, kad laukdama žiemos švenčių, prieš užmigdama, mintimis pasilabinu su Šventa Kalėdų Dvasia, susisiekiu su savo vidine galia ir padėkoju joms už tai, kad esu tikrų tikriausia Kalėdų moteris.

Tekstas: Dominika Novickienė

Nuotraukos:1- Tadas Juozapaitis; 2,3- Dominikos Novickienės asmeninis nuotraukų archyvas