ANNA MANGIRDIENĖ, "BOUTIQUE PRIVILEGE" ĮKŪRĖJA IR VADOVĖ: "NORĖJAU, SIEKIAU IR SIEKSIU DAR" „Mano gyvenimo principų yra ne daug, bet visi panašūs - girdėti širdį, nepasiduoti, ne mąstyti, o daryti, ir kad viskas praeina, tad lai eina su šypsena“ – taip mudviejų pokalbį pradėjo Anna Mangirdienė, šiandien žinoma, kaip menininkė, papuošalų ir aksesuarų kūrėja, autorinių darbų salono “Boutique Privilege” įkūrėja ir vadovė. Ji - gyvas pavyzdys žmogaus, gyvenančio gyvenimą pagal tai, kaip liepia jo širdis. Atvirai ir nuoširdžiai Anna dalinasi su mumis savo įdomia ir įkvepiančia istorija bei įžvalgomis apie gyvenimą.

Su Anna Mangirdiene susipažinau prieš kelerius metus, kai užsukau į prekybos centrą Gedimino 9 ir radau ten ją, stovinčią prie rankų darbo papuošalų stendo, plačiai besišypsančią, su duobutėmis abiejuose skruostuose. Tai buvo pirmieji jaunos moters kūrybinio verslo žingsniai. Tačiau pradėjusi nuo pačių pagrindų ji vietoje nestovėjo, žengė sparčiai ir neilgai trukus Vilniaus Senamiestyje, netoli šv. Onos bažnyčios atvėrė savo autorinių darbų salono “Boutique Privilège” duris.

Kada bepamatyčiau, nėra to buvę, kad Anna nesišypsotų – nesunkiai galiu įsivaizduoti, kad ji ir miega su šypsena. Ją stebėdamas paslapčia galvoji, kame paslaptis ir kas už tos giedros šypsenos slypi. Psichiatrė Elisabeth Kübler-Ross (1926 –2004 m.) kažkada pasakė: „Gražiausi žmonės, kuriuos mes pažįstame, yra tie, kurie pažino pralaimėjimą, pažino kančią, pažino kovą, pažino praradimą ir surado savo kelią iš gelmių. Tokie žmonės jaučia dėkingumą, yra jautrūs ir turi gyvenimo supratimą, kuris pripildo juos užuojauta, švelnumu ir giliu, mylinčiu rūpesčiu. Gražūs žmonės ne šiaip sau „atsitinka““. Pasirodo, kasdien gyvenimo džiaugsmą spinduliuojanti ir teigiama energija trykštanti Anna iki čia, kur yra šiandien, nuėjo ilgą kelią ir matė gyvenimą iš visų pusių - taigi, ir išvirkščią.

Tą vėlų vakarą, kai mudvi su Anna susitikome pokalbiui, savo „dirbtuvėse“, salone ji buvo viena – užsirakino duris, kad niekas netrukdytų. Kai jos paklausiau, ar tokiu vėlu metu namuose nelaukia šeima, papuošalų kūrėja prasitarė, kad sūnus „šiąnakt nakvoja darželyje, o sužadėtinis išėjęs pasivaikščioti su pitbuliu“. Prisipažinsiu, toks atsakymas mane nustebino – „Kodėl gi vaikas nakvoja darželyje, ne namie?“. Pasirodo, yra tokių darželių, kur vaikus „auklyčių“ priežiūrai galima palikti visai savaitei ar kelioms naktims. Anna prasitarė, kad ir pati tokiame ilgai „gyveno“. Kaip menininkė sako, „logika paprasta - dirbame iki 20 valandos, o pasiimti vaiką namo reikalaujama vėliausiai iki 19 valandos -  darbe su vaiku nieko nenuveiksi, net su pirkejais nepabendrausi, o ir vaikui ne ta aplinka. Sužadėtinis savaitgaliais dirba naktimis, o mano mama yra silpnos sveikatos, tai ir negali pasirūpinti anūku, nes kai jis bėgioja, ji paprasčiausiai nespėja iš paskos. Sūnaus tėvas – atskira istorija...“. Anna pripažįsta, kad pradžioje nebuvo lengva, bet tai buvo geriausia išeitis - kitaip ji neturėtų darbo, negalėtų prasimaitinti, nuomojamo buto išlaikyti... „Kartais jau ir pats į darželį pasiprašo. Ten - mažos grupės, kiekvienas vaikas gauna pakankamai dėmesio, turi daug bendraamžių draugų, yra nuolat užimtas ir teisingai lavinimas“ – džiaugiasi kūrybiška ir talentinga moteris, kad toks darželis suteikia jai sąlygas dirbti, o ir itin aktyvus, nuolat dėmesio reikalaujantis sūnus ten yra patenkintas.

Anna, dabar žiūriu į Jūsų vardą, čia užrašytą (mūsų pokalbis tą vakarą vyko per programą „Skype“ ) – „Fėja Ann“, ir galvoju, kodėl Fėja? Ar tai yra Jūsų slapyvardis?

Taip vadinti pradėjo mane buvęs vyras. Nes stebuklus dariau. Kaip tikra Fėja. Paprasčiau sakant, manau, dėl to, kad „praėjau“ daug kančių. Patapau labai išmintinga (šypsosi) ir anksčiau, nei pasenau, supratau, kad, jeigu noriu gyventi su šypsena (ko tikrai noriu), turiu daryti tai, kas patinka, ir būti, su kuo patinka.

Prašau, papasakokite daugiau apie savo gyvenimo filosofiją.

Mano gyvenimo principų yra ne daug, bet visi panašūs. Girdėti širdį. Nepasiduoti. Ne mąstyti, o daryti. Ir, kad viskas praeina, tad lai eina su šypsena (šypsosi). Labiausiai nemėgstu žodžių „pakentėk“, „vargšiukė“ ir panašių. Vaikystėje, kai tėvas mušdavo, mama man dažnai sakydavo: „Pakentėk“, tai visą "pakentėjimo" limitą jau iškentėjau (šypsosi).

O dabar kančios jau pasibaigė?

Būna, kaip ir visiems, silpnumo akimirkų, kai atrodo, kad griūna viskas...

Ir kas tuomet gelbsti?

Prisiminimai, kai buvo situacijų žymiai baisesnių, ir kad, palyginus, tokios bėdos, kaip dabar – juokas. Kadaise su „dideliu pilvu“ stovėjau ant viaduko tilto ir pro ašaras stebėjau dvi upės sroves - raudoną („Stop“) ir šviesią.

Kaip šiandien, po visko, užbaigtumėte tokį sakinį - „Svarbiausia gyvenime man yra...“?

Aš pati ir mano jausmai. Skamba egoistiškai, bet tai – tiesa. Man gerai, kai mano vaikui gerai. Man gerai, kai visiems mano artimiesiems gerai. Jei man blogai, tada turiu kažką daryti. Dar svarbu tai, kad negali už kitus "daryti", gali tik padėti žmogui suprasti teisingą kelią. Turi būti pavyzdys iš didžiosios raidės - kad kiti matytų, ką ir kaip tu darai, ir, kad tau gerai, kad žinotų, jog jei ir jie taip darys, ir jiems bus gerai.

Tai iš tiesų viską darote ne dėl savęs, o dėl kitų - kad savo pavyzdžiu kitus pamokytumėte?

Aš, kaip ir mano mama, skiriuosi nuo įprastų. Darau dėl savęs, nes man pačiai gerai ir kitiems. Neturiu perdėto kuklumo. Nesakau, kad man savaime viskas gaunasi - dedu pastangas. Kitaip negaliu. Mano sužadėtinis kartais net pyksta ant manęs, kai sirguliuodama nebūnu namie, einu dirbti. Tikiu, kad turiu daugiau, nei įprastai žmonės gauna. Ir mano gimimas – „77 7 7“ - ne šiaip sau.

Priminkite, prašau, skaičiaus „7“ simbolinę reikšmę?

Skaičius septyni yra labiausiai žinomas, kaip Angelo skaičius, reiškiantis „dalinti gėrį, apsaugoti, tarnauti kitų labui ir panašiai. Bet aš išmokau ir savęs ne skriausti. Pastebėjau, kad daugelis aplink mane esančiųjų nuo bendravimo su žmonėmis pavargsta, pavyzdžiui, kolegė, su kuria kartu anksčiau dirbau, po didesnių pirkejų srautų jausdavosi išsunkta, o aš priešingai - jei nuoširdžiai pabendrauju, patarinėju, išklausau, man diena „pilnesnė“.

Kas ir kaip buvo iki “Boutique Privilège”? Ką veikėte iki tol?

Ilgas buvo mano kelias...Mokykloje turėjau gerus pažymius, bet dėl pinigų trūkumo (tėvas jau buvo pagaliau mus palikęs, tai yra, mes jį palikę) ir prastos mamos sveikatos, aš, kaip nujausdama (intuicija dažnai pasitikiu) palikau mokyklą po devintos klasės. Nuėjau į kursus. Rinkausi iš virėjos ir kirpėjos specialybių – pasirinkau, kur sotesnė būčiau. Tikrai. Per vienuolika mėnesių tapau virėja.

Dar atlikdama praktiką, maždaug po penkerių mokslų mėnesių, būdama penkiolikos su puse metų, gavau kvietimą į darbo pokalbį, kaip gabi studentė. Visi po praktikos užsiėmimo bėgdavo kuo greičiau, o aš prašydavau leidimo pasilikti ilgiau, nes „banketą noriu pamatyti, kuriam daug kas ruošiama”. Man jau tada buvo žiauriai įdomu, kaip atrodo banketo stalas, kaip jį puošia ir t.t. Taip perėjau per, berods, keturias istaigas. Tuo pat metu pabaigiau vakarinę vidurinę mokyklą ir dar vairuotojo teises išsilaikiau.

Būdama virtuvėje, žinojau - ne visam gyvenimui. Nemėgstu, kai man vadovauja. Per pažįstamus įsidarbinau logistikos transporto firmoje. Greit pradėjo sektis, kolegos stebėjosi, kad niekad to nedirbau. Po kelių metų atidariau savo ekspedicinę firmą ir tarpininkavau, kol vienas užsakovas mane „pakišo“. Apie metus laiko, kol vyko bankroto procedūra, dirbau pas vieną iš savo užsakovų su statybine technika. Ačiū Dievui, bankrotas buvo sutvarkytas. Jau tada dirbau namuose - kompiuteris, faksas, „pats sau direktorius“ -  jausmas super.

Kiek Jums tada buvo metų, jei ne paslaptis?

2000 metais pradėjau, tai 23-eji. Nėra nė vieno dalyko, kurio bijočiau. Amžiaus - tuo labiau.

Tai vieną dieną klaidžiame miške priėjote prie akmenukų?

Kol išėjau į dekretines atostogas, spėjau dar nekilnojamojo turto brokere pabūti. Po to išgyvenau vyro smurtą. Kai Mangiui buvo keli menesiai, pradėjau domėtis, kokiu nors užsiėmimu sielai. Nuėjau į dekupažo kursus – dar ir dabar tebeturiu gražų šviestuvą. Štai tuomet ir nuklydau į akmenukus.

Kokią įvardintumėte didžiausią savo klaidą, kuri labiausiai pamokė?

Klaidų nėra, tik pamokos.

Kokį geriausią patarimą per visą šitą ilgą kelią esate gavusi?

Kad neprivalau niekam nieko, jei nenoriu.

O ar pamenate, kaip svajojote apie ateitį? Kaip norėjote, kad būtų?

Visada svajojau turėti laimingą šeimą. Vaikų – ne vieną, daugiau (šypsosi), ir vyrą, kuris būtų ne šiaip... algos atnešėjas, o „pilnas“  šeimos dalyvis.

Ar išsipildė?

Turim planuose (šypsosi). Vyras - visiškai! Nerealus mūsų tėtukas. Sakau, reikėjo sulaukti.

Ką laikote didžiausia savo gyvenimo sėkme?

Kad save turiu (šypsosi). Kad neišprotėjau nuo išgyvenimų, kad moku nieko nebijoti. Baimė - baisus blogis! Bijoti sakyti tiesą - labai blogai. Susipina mele tada viskas. Aš gal vyriškumo turiu, girdžiu tai kitus sakant kartais. Nemėgstu moterims būdingų intrigų.

Papasakokite šiek tiek apie savo kūrybą. Kaip apibūdintumėte savo kūrinius?

Man patinka kurti nemąstant, ar kas dera, ar taip kas daro ir panašiai. Mėgstu nežiūrėti į taisykles, atrasti ką nors savito. Pakraunu gerumo, kad žmonės nebijotų išsiskirti. Idėjos visada ateina iš vidaus. Būna, spalvų užsinoriu, būna – formos. Man viską reikia gyvai matyti. Nemėgstu internetu užsakinėti medžiagų. Mieliau sendaikčių turgelio lobius išardau "ant detalių" - jaučiu energetiką.

Ar kūrybos procesui Jums svarbūs vieta ir fonas?

Svarbu, kad būtu jauku. Harmonija svarbu. Man tai - kaip meditacija. Net kai būna liūdna, paneriu, priraitau (šypsosi).

Kaip Jūsų „butiką“ suranda klientai?

Esame įsikūrę geroje vietoje – šalia Gintaro muziejaus, šv. Onos bažnyčios. Geras jausmas, kai turistai atranda mus, nes yra gavę dovanų iš mūsų „butiko“ (šypsosi). Turime nuolatinių turistų klientų, atvažiuoja į Lietuvą darbo reikalais ar šiaip ir sako, kad negali neužeiti bent pasilabinti. Aš mielai tik kurčiau ir vietoje bendraučiau. Ne mano tas marketingas, komercija, ne mano. Aš idėjinė, labiau veiksmo žmogus, tegu ir „naminis“ (šypsosi). Pavyzdžiui, aš ir knygų skaityti nemėgstu - gyventi reikia, ne kitų gyvenimus nagrinėti. Jei parašyta „Po lietaus kvepėjo vasaros gėlės“, ar suprasi, jeigu ne uostei?

Kas Jums yra Jūsų kūrybos didžiausias įvertinimas?

Kai žmogus neklausia kainos ir prašo nepakuoti (šypsosi). Užsideda, nes jam kaip tik to reikėjo.

Kas už visa labiausiai patinka tame, kad turite savo asmeninį verslą?

Kad esu nepriklausoma, nėra, kas man nurodinėtų, kaip ką daryti.

Ar turite ateities vizijų? Kokia yra didžiausia svajonė šitam Jūsų kūrybiniam verslui?

Suburti dar tokių, kaip aš, ir turėti didesnes dirbtuves - įvairių kūrėjų. Kad vienoje vietoje būtų kalvė grožio ir gėrio. O pati norėčiau gyventi antrame aukšte (šypsosi). Kažkada juokavau, kad reikia prekybos centrą Gedimino 9 įsigyti ir ten, pačiame Vilniaus centre, padaryti meno ir grožio meką. Namie turiu tik vašelį ir siūlų – taip gimsta rūbeliai. Dar noriu atrasti raktą į įdomią techniką, kepurių pakurti.

Panašu, kad Jūsų hobiai, laisvalaikio praleidimo būdai, yra tokie pat, kaip darbas. Ar turite kitų pomėgių?

Kai namie apie vidurnaktį suprantu, kad valgyti pagaminta, namai tvarkingi, o miego nesinori, tada neriu, mezgu. Gi dar du šuniukai yra ir katė. Turime savo mėgstamą ežerą – žiemą vasarą ten važiuojame su šuniukais. Ir grybauti labai patinka, net gimdymo terminui suėjus važiavau baravykauti! (šypsosi).

Koks Jums yra tobulas savaitgalis?

Mėgstu vaikščioti po Senamiestį. Kai namai švarūs, su visa šeima pasibūname gamtoje, seniai matytų draugų kompanijoje, grįžtame pavargę ir laimingi, šuniukai išsilakstę miega.

Kokį prisimenate gražiausią Jums pasakytą komplimentą, kuris „pakėlė ant sparnų“, įkvėpė?

Mane sunku nustebinti. Dažnas mano atsakymas į komplimentą yra „Dėkui, žinau pati!“. Moku atskirti, kada „iš dūšios“ sakoma, kada – pataikaujant. Pati vaikštau su šypsena ir kitiems dalinu komplimentus, stebinu žmones. Man patinka, kai sūnus sugalvoja, kaip mamą nustebinti (šypsosi).

Kas Jums yra graži moteris?

Pasitikinti savimi, vertinanti save, mokanti duoti, bet nešvaistanti savęs, turinti stiliaus jausmą.

Pokalbiui einant į pabaigą Anna pati, lyg nujausdama mano numatytą paskutinį klausimą, pasakė: „Sunkiausia būna suprasti, ko nori. Bet kai supranti, eik ir daryk. Nereikia bijoti būti nuoširdžiam. Suprask, ko nori ir daryk! Ko nenori - neprivalai. Ir turėk drąsos būti sąžiningam sau ir kitiems!“. Aš tuo metu būdama „kitame laido gale“ visa savo esybe šypsojausi ir dar paklausiau, kaip jai atrodo, kur yra tie visi žmonės, kurie daro gyvenime tai, ką myli, ir dėl to jaučiasi laimingi. „Jie dažnai būna vieniši – pavyzdžiui, ir aš neturiu geriausios draugės. Žinau, kad ne visiems žmonėms su manimi lengva - "Gi visad teisi, protinga..." ir t.t. Bet smagu, kad ir taip manantieji dažnai kreipiasi patarimų. Girdžiu iš tokių: „Aš ne tokia/toks, aš taip nemoku/negaliu“, o aš jiems ir sakau – „Gimiau taip pat nieko nemokėdama. Norėjau, siekiau ir sieksiu dar“.

Turiu tokią ypatingą storą knygą. Kartais ja pasinaudoju rašydama laiškus - galvodama apie konkretų žmogų verčiu jos puslapius ir sustoju tuomet, kai pasako širdis, ir laiške užrašau tame puslapyje esančią mintį. Daugelis gavusiųjų tokią žinutę, prisipažino, kad ta mintis tuo metu juos ypač taikliai atitiko. Ne man dėl to spręsti, bet štai, kas buvo įrašyta tos knygos puslapyje, ties kuriuo sustojo mano ranka, kai ją versdama pokalbio metu galvojau apie Anną: „Atskleisti, kas esame: Joks paukštis negalės skristi neišskleidęs sparnų, niekas negali mylėti neapnuogindamas savo širdies.“

Nuoširdžiai dėkoju Annai už pokalbį.