TAIČI

 Šiandien Šiaurės Amerikos ir Europos šalyse rytais parkuose dažnai galima stebėti keistus rankų, kojų ir viso kūno judesius atliekančių įvairaus amžiaus žmonių grupeles - iš šalies atrodo tarsi jie šoktų kažkokį lėtą šokį, spinduliuodami susikaupimą ir ramybę. Šie žmonės užsiima taiči - kūnui ir dvasiai lavinti skirta praktika, kurios metu mintimis valdoma či – mūsų kūne ir jį supančioje aplinkoje tekanti energija. Nors ši praktika atkeliavo iš Rytų, ji labai išpopuliarėjo ir Vakaruose, besidominčių ir praktikuojančių taiči žmonių vis daugėja ir Lietuvoje. Taigi, kas tai yra ir kątaiči duoda žmogui?

Kas yra taiči?

Taiči praktika turi ilgą istoriją, susijusią su senąja kinų filosofija ir aprėpiančią visą žinomą Kinijos kultūrą. Terminas „taiči" susijęs su supratimu, kaip atsirado ir atsiranda pasaulis kiekvieną akimirką, ir reiškia „didžioji riba". Pasakojama, kad pačioje pradžioje buvo žodžiais nenusakoma didžioji tuštuma (kuri kažkur šalia mūsų realybės egzistuoja visada), iš kurios dėl nepaaiškinamo pradinio impulso pradėjo rastis kūrybiniai procesai, išryškėjo in ir jang energija - moteriškasis ir vyriškasis pradai. Būtent tas gimimo, virsmo momentas ir vadinamas taiči, tai ir yra ta „didžioji riba". Taiči praktikos esmė - sąmoningai išgyventi gyvybės atsiradimą, savo paties būtį čia ir dabar.

Taiči pratybų metu atliekami tam tikri pratimai, susidedantys iš porinių judesių: vienas judesys priklauso pasyviajai, priimančiajai, moteriškajai in energijai, kitas - aktyviajai vyriškajai jang energijai. Taiči praktikoje labai svarbu suderinti šiuos du dalykus - tikslių judesių atlikimą - tai atspindi jang (vyriškąją energiją) ir tam tikrą laisvumą, spontaniškumą - tai atspindi in. Taigi, iš emės taiči yra grupė pratimų, kuriuose naudojamos tam tikros judesių sekos, pozos, kartu ir kvėpavimo meditacija bei mintys.

 

Taiči praktikos paskirtis

Pagal tradicinę kinų mediciną žmogaus kūną sudaro ne tik kaulai, oda ir  vidaus organai, bet ir plika akimi nematomi, einantys kūno paviršiumi ir prasiskverbiantys giliau kanalai, dar vadinami meridianais, kuriais teka gyvybinė energija či. Či, judėdama kanalais, nukeliauja į vidaus organus ir kartu su krauju maitina kūną bei užtikrina normalų jo funkcionavimą. Subalansuotas ir harmoningas či ir kraujo – mūsų gyvenimo pagrindo – tekėjimas nulemia gerą protinę, emocinę ir fizinę būklę. Dėl tam tikrų veiksnių pakitus pusiausvyrai ir sutrikus energijos tekėjimui, tam tikras organas ar visa sistema yra nepakankamai pamaitinami ir kūnas toje vietoje ima silpti, laikui bėgant išryškėja liga. Taiči pratybos sutelkia dėmesį į šį vieną svarbiausių aspektų – mūsų energiją ir per judesį bei sąmoningumą padeda atstatyti ir palaikyti natūralią jos pusiausvyrą.

Taiči praktikuojama dėl daugelio priežasčių ir daug kur: fitnese, sporte, kovos menuose, sveikatos profilaktikai ir gydymui, seksualumui, nuo senėjimo, gabumų bei dvasingumo ugdymui, gerai savijautai. Taiči praktikavimas padeda suvokti save kaip visumą - ir kaip kūnišką, ir kaip psichinę bei dvasinę būtybę. Kai taiči praktikuojamas kaip gyvenimo būdas, jis ne tik moko įsisąmoninti, kokie mes esame, kas vyksta su mūsų kūnu ir kaip mes fiziškai funkcionuojame, tačiau, akcentuojant atsipalaidavimą bei siekiant, kad kiekvienas judesys būtų laisvas, be įtampos, atkuriamas ryšys ir su pagrindu, realybe, dvasia - išmokę nurimti ir judėti laisvai pratybų metu, praktikuojantieji taiči ir gyvenime tampa sąmoningesni, ima daugiau stebėti ir daugiau pastebi, įgyja gebėjimą geriau suvokti situaciją, prisimena, ką reiškia neskubėti, sustoti tuomet, kai reikia, ir nepralėkti esminių dalykų. Šimtmečius praktikuojantys taiči ir kaupiantys žinias apie šią praktiką kinai įsitikinę, kad jos dėka lavinant bei kontroliuojant savo energiją či, galima suformuoti tvirtą sveikatos ir geros savijautos pagrindą.

 

Tekstas: Viktorija Šimašiūtė

 

 

 

 

 

Neturite teisių komentuoti

   

Fizinis aktyvumas

   
   
   
© SU university